Šiuolaikinės istorinio naratyvo refleksijos radikaliojoje Rusijos publicistikoje.

Contemporary Reflections of Historical Narrative in Russian Radical Press.

The article analyses how contemporary Russian radical authors (Dugin, Panarin, Kalashnikov, Kaliuzhnyj) characterize public discussions and official representations of Russian history. Their criticism is levelled at the so-called "pro-Western" and "anti-patriotic" visions of "Russia's glorious past". In other words, the field of historical studies is seen as the propaganda battleground, and the control over the images of the past means the effective management of mass consciousness. As far as Russia is concerned, history and its teaching traditionally were defined as objects of censorious state control. Such a tradition can be traced back to the end of the 18"' and the beginning of the 19" centuries. Especially brutal forms of censorship were implemented by the Soviet regime, when history was exploited as one of indoctrination tools and means to veil the crimes of the Soviet totalitarianism. Censorship was officially abolished after the fall of the Soviet regime. However, the decade of provisory "freedom" is coming to the end now. During the Putin's regime history studies at universities and other educational institutions (secondary schools included) became the object of growing criticism as "too liberal" or even "anti-Russian". On the one hand, Russian radical authors welcome the initiatives of the ruling regime "to make improvements in this highly important sphere". On the other hand, they voice the opinion that as "pro-Western menace" still exists, it is necessary to tighten control and restrictions. [ABSTRACT FROM AUTHOR]

Mokslo ir švietimo srityje storinė tematika tradiciška vertinama kaip Rusijos vaIdančiojo režimo griežtos kontrolės objektas. Ši tradicija susiformavo dar XVIII a. pab.-XIX a. pr. istorijos moksIą pirmiausia vertinant iš politinio funkcionalumo pozicijų, t. y. siekiant pagrjsti rečmo veiksmus ir išaukštinti imperiją tuo mew vaIdančio asmens vaidmenį, vykdyti imperijos pavaldinių indoktrinaciją, taip pat pagrįsti teritorines pretenzijas bei aneksinius planus kaimyninių valstybų atžviIgiu. Sovietinio režimo metais šis modelis buvo išpIėtotas paverčiant istoriją komunistinės propagandos elementu. Po SSRS žlugimo oficialiai leista nuornonių įvairovė istorijos tyrimų ir dėstymo srltyje gyvavo vieną dešimtmetį. Tokia politika istorijos mokslo ir istorinės patirties refleksijų bei reprezentavimo srityje susilaukė itin griežtos radikatių publicistų reakcijos. VaIdžią perėmus dabartinei Rusijos politinei vadovybel, istoriją oficialiai vėl imta vertinti kaip vienč reikšmingiausių "inforniacinio karo" elementų, ogriežta valstybės vykdoma istorijos tyrimų ir dėstymo kontrolė- neišvengiama būtinybė. Įvykę pokyčiai apibūdintini ne tik kaip neoimperinė doktrinieriška revizija. Šiuo metu jgyvendinamos permainos sietinos su privalomo istorijos pateikimo rnodelio ir grekčiausiai visos mokslo ir švietimo sistemos restalinizacija. [ABSTRACT FROM AUTHOR]

Copyright of History: A Collection of Lithuanian Universities' Research Papers / Istorija: Lietuvos Aukštųjų Mokyklų Mokslo Darbai is the property of Vytautas Magnus University and its content may not be copied or emailed to multiple sites or posted to a listserv without the copyright holder's express written permission. However, users may print, download, or email articles for individual use. This abstract may be abridged. No warranty is given about the accuracy of the copy. Users should refer to the original published version of the material for the full abstract. (Copyright applies to all Abstracts.)